2013 m. kovo 12 d., antradienis

Pavasario pasakos



PAVASARIO PASAKA


Žingsniavo sau Pavasarėlis dangaus skliautu pirma savęs stumdamas vežimaitį, kupiną mažų kibirėlių su įvairiaspalviais dažais. Turėjo jis užduotį nuspalvinti debesėlių kraštus. Brūkšt melsva spalva per vieną debesėlį, brūkšt rausva per kitą. O mieguisti debesėliai, Pavasario pakutenti, atsibunda, juokingai sujuda, sukruta ir tingiai nuplaukia tolyn. Į jų vietą atslenka kiti ir vėl mažasis jaunikaitis spalvina jų šonus. Staiga Pavasaris pamatė šokančias žvaigždutes. Sukosi jos ratu ant minkšto, šilto debesėlio, krykštavo už rankų susiėmę, ilgas auksines garbanas išpynę.
Net išsižiojo iš nuostabos Pavasaris tokį auksu spindintį grožį regėdamas, stumtelėjo savo vežimaitį, tas užkliuvo už debesėlio ir apvirto.
Ir nukrito į žemę daugybė mažų kibirėlių su įvairiaspalviais dažais. Pasklido pažiro tūkstančiai spalvotų lašelių, sutvisko, suraibuliavo nudažydami visom vaivorykštės spalvom kalnus ir slėnius, medžius ir gėles.
Į Žemę atėjo pavasaris…
 Danutė


Ačiū autorei  ir:
  http://www.draugauki.me/

Pavasario fėjos burtai

Ar žinai, iš kur atkeliauja pavasaris? Jo namai – toli toli, už žaliųjų kalnų, tavo širdy. Jo šalis pilna saulės, vėjų šiltų, žiedų, paukščių čiulbesio ir lietaus pumpurų. Kasmet jis Žemėn žengia, ir iš savojo glėbio dalina gyvybės burtus tau ir man, ir visiems, kas gyvi – paukšteliams, žvėreliams, medžiams, drugeliams, ir suvis kiekvienam, kuris jo laukia.
Pasaulio vidury plyti ežeras, vardu Žemynėlės akis. Jis mūsų pasakojime svarbus tuo, kad pirmasis pabunda ir žiemos miego. Nuo čia ir prasideda Pavasario kelias. Kodėl būtent čia – tuoj jums ir papasakosiu.
Šiame ežere skaidru kaip aukštajam danguj. Žemynėlės akis neužsimerkia net žiemą, tik jos paviršius nurimsta ir blizga kaip stiklas. Ežere gyvena du broliai. Vieno rankose lietus, kito rankose – saulė. Kol jie būva ežere, sapnuoja gražius sapnus. Sapnuoja augalus ir gyvius, spalvas ir kvapsnius įvairiausius, ir garsus įstabius. Tuos sapnus žmonės mato ir girdi, ir galiausiai jiems meiliai suspaudžia širdį. Sako širdis: „Pasiilgau Pavasario!” Kai žmonių randasi pakankamai daug, pabunda iš žalio miego pavasario fėja. Pramerkia savo žydras akis, krusteli sidabro sparnus, ir lekia ežero žadinti. Jos žydrų akių šviesa pakviečia iš miego du brolius. Subanguoja, sujuda ežeras – Žemynėlės akis, ir stojasi iš jo du jaunikaičiai. Vieno rankose saulė, kito rankose – lietus. Taip drauge jie eina per pasaulį ir parneša Žemei pavasarį. Šiuos du brolius gali pasikviesti ir tu. Kviesti reikia taip: „Pavasari, mylimas broli – išauski vėl žaliąją juostą ant motinos Žemės širdies!”

©Ringa Tėja, pasakų fėja

https://www.facebook.com/sekupasaka 

PASAKA BE GALO


Vyšnia

Atėjo pavasaris - vyšnia apsipylė baltais nuostabiais žiedais.
Atėjo vasara - vyšnia sunokino sultingas uogas.
Atėjo ruduo - vyšnia numetė lapus.
Atėjo žiema - vyšnios šakos pasidengė sniegu.
Atėjo pavasaris - ...

http://www.mokyklele.net/index.php/mokomoji-medziaga/6-pirma-klase/35-pasakos-be-galo


 Mažyliai atranda pavasarį





Pavasario rytas




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą