Lašas meilės

Šveicaras Fabianas jau seniai priprato, kad autobuse šalia jo niekas nesisėda. Ir vien dėl to, kad jis invalidas. Todėl vieną dieną jis persirengė lokiu ir išėjo į gatvę apsikabinti su praeiviais... Aktualu ne tik Šveicarijoje, tiesa?

Pasvalio kolegių darbas

Pasvalio pagalbos mokiniui specialistės išleido aprobuotų IKT priemonių diską "Skriskite, žodžiai". Jame 30 priemonių, skirtų vaikų/mokinių kalbiniams įgūdžiams lavinti. Net 9 autorės pateikė savo priemones, ruoštas PowerPoint, Exel programomis.

Pamokanti istorija

Kiek mes turime kantrybės savo artimiesiems. Gal tai padės susimąstyti:

Lietuvių autorių kūryba vaikams apie žiemą

Tėveliams ir kolegėms siūlau naujos lietuvių autorių kūrybos eilėraščių vaikams:

Sukasi snaigulė

Sukasi snaigulė kiemo vidury.
Kas tavam delnely? Vietos jai turi?

Švelniai prisilietus, pakutens šalčiu.
Na tai kas! Vis viena nuoširdžiai kviečiu!

Lai delnuos prigludus juokiasi žiema.
Nenušals pirštukai, bėgu tekina.

Padalysiu gėrį mums visiems ir - tau.
Spinduliuose žėrint žiežirboms, matau -

Sukasi snaigulė baltu drugeliu.
Mažame delnely ją priglaust galiu.


Renata Kuršytė - Lingė
Rietavas 2012

Trys mėnesiai žiemužės

Pro pilką debesį, pro rūko skraistę
Keliauja mėnesiai vėl trys žiemužės.
Pabeldus į duris, - prašau įleisti
Sušilt, kol smarkūs vėjai siaučia, ūžia.

Nepagailėjęs švenčių gruodis sėdas
Arčiau ugnies, išvirt arbatos mėtų
Su medumi lekiu, puikias Kalėdas -
Padovanojo, padėkot reikėtų...

O dar - Naujųjų šventė stebuklinga,
Liepsnelėm žvakės languose sušvitus.
Na ir tegu, kad šįmet dar nesninga,
Kad nespeiguotus regim sausio rytus.

Mums Trys Karaliai dovanojo šviesą
Dienužę link pavasario ilgesnę.
Kol židinio ugnelė neišvėso,
Pasidalykim tuo gerumo kąsniu...

Užteks čia vietos ir šauniam vasariui.
Gal jis balta pūga užmėtys langą?
Kad žiemužėlės vartelius uždarius,
Girdėtumėm varpeliai rogių žvanga...

Renata Kuršytė - Lingė
Rietavas 2012

Žiemiški žaidimai

Senelis iškeliavo,
Palikęs šaltą žiemą.
Dar, rankomis pamojęs
Eime, greičiau, į kiemą!

Pašokti su snieguolėm,
Atkąst gardaus varveklio.
Na, kur visi prapuolė?..
Tik sesė, ta bambeklė,

Suraukusi, nuo ryto,
Nosytę mažą stypso,
Prie lango. Štai prikrito
Baltų daugybę dribsnių.

Kad taip užpilt galėtų
Juos pieneliu gardžiausiu...
Skanautume, iš lėto
Ar ne? Sesutės klausiu.

Ši – susiraukus tyli.
Na ir tegu sau lieka
Namie! Statysiu pilį
Aš vienas, balto sniego.

Renata Kuršytė – Lingė

Rietavas – 2010

Žiema

Oi, koks gražumėlis!
Skraido baltos gėlės!
Pūkas tai, ne snaigės
Štai ruduo ir baigės.

Daug ant kalno sniego.
Čia vaikai subėgo.
Kiek linksmų rogučių
Leidžias greit, net pučia.

Tinka ir čiuožtukai.
Jeigu jų pritrūko -
Lentą rask medinę,
Gabalą veltinio.

Susirišk kepurę,
Krisk į pusnį purią...
O kas link sveikatos -
Ant skruostukų matos.


2010-12-11 18:45:06
PelėdaitėS

Linksmasis šaltukas

Sniego pusnys baltos baltos,
brrr...Lauke be galo šalta.
Gėlėmis išpuošęs langą,
šaltis gąsdint kiškį bando.

Kiškis nieko nebebijo –
kailiniai labai šilti jo.
Ir eglutei nebaisu,
apsigobus ji sniegu.

Šaltis dairos po laukus –
cha, pagąsdinsiu vaikus...
Bet vaikai linksmai kvatoja,
ir linksmai šaltukui moja.

Tu visai mums nebaisus!
Smalsiai žiūri į vaikus.
Gniūžtėm svaidosi linksmi –
kviečia, žaiskime visi...

Ir šaltukas nedidukas
būryje vaikučių sukas.
Jie labai geri draugai –
žiema, šaltis ir vaikai.


2010. 12.12.

Šalčio gėlė

Ankstyvą rytą
Vos atsikėlęs,
Nupiešė šaltis
Ant lango gėlę.

Šerkšnotas žiedas,
Lapeliai trapūs...
Noriu žinoti,
Kaip šaltis kvepia.

Prispaudžiau nosį
Prie lango šalto.
Nosis nužvarbo,
Stiklas sukaito.

Tirpo ištirpo
Ledinis žiedas.
Per lango skruostus
Ašara rieda...


2010-12-06 09:55:51
atkaklioji

Senio burtai

Sniego senis burtus būrė,
Sniego pilį jis sukūrė.
O pily tenai šviesu,
Eglė spindi lig lubų.
Ir vaikučių ten pulkai,
Šoka rateliu smagiai.
Dovanėlių maišas bus,
Mašinėlių ir lėlių.
Saldainiukų nuostabių,
Lego pasakų gražių.
Būrė, būrė ir pribūrė:
Maišą didelį pastūmė.
Išbyrėjo snaigių pūkas,
Ir nukrito senio ūsas.
Ogi tirpsta pamažu,
Rūmo stogas, apmaudu.
Pažvelgė saulutė ten,
Ogi burtams teks išeit.
Nebeliko sniego senio,
Šalčio rūmo besmegenio.
Neliūdėkite, vaikučiai,
Nulipinsim senių šusnį.
Bus eglučių, dovanų,
Nesušalsit nuo darbų.


2010-12-06 00:04:27
Laũmele

Žiemos lauktuvės.

Varveklių pilnutę pintinę
Prie slenksčio, padėjus žiemužė,
Nuskiejo sušokti suktinio
Šiaurys nors pašėlusiai ūžia.

Pažvelk, kiek sidabro gėlyčių
Mėnuliui, į delnus, prikrito!
Tikrai, nemanyki, jog tyčia
Žiedeliams nereik: saulės ryto.

Išraižiusi stiklą taip uoliai,
Lelijų žieduos – pasakaitę
Paliko, lauktuvių, baltuolė.
Sukluskit, kas jos dar neskaitę...


Renata Kuršytė – Lingė

2010 – Rietavas

Žiemužės dovanos...

Kas taip tyliai tipena, kas gi krebžda ir šnara
Žiemužėlė keliauja, tėviškėlėn, ir gera!

Gena debesis vėjas, šėlsta baltosios pūgos
Nebaisu, prie ugnelės, užu lango kai stūgaus

Piktas alkanas vilkas, dar – atsėlinus lapė,
Prie vartelių glaustysis, tai gudri smailiasnapė!

Tykos stverti raibiausią, mūsų kiemo, vištelę
Šaltis šiaušia kailiuką, pilvas alkanas gelia...

Žiemužėlė palikus rūpestėlių po kraitę,
Mums visiems, žaižaruoja palei žalią giraitę...


Renata Kuršytė – Lingė

Rietavas – 2010

Šaltukas

Už lango sninga sninga-
Tos snaigės tarsi pūkas.
Gėlėm languos sustingo
Nenuorama šaltukas.

Vos išeinu į kiemą
Tuoj čiumpa už nosytės:
- Nebūk ilgai, sušalsi.-
Girdžiu žodžius mamytės.

Lauke gražu ir balta-
Ko man namie sėdėti?
Ir man visai nešalta
Po pūsnį šokinėti.


2010-01-28 12:01:43
pabiruoge

Žiema

Balta balta, kaip gražu
Krenta snaigės pamažu.
Apsirengsiu ir į kiemą
Apkabinti baltą žiemą.


Išeinu pačiu laiku -
Susirinko daug vaikų.
Mes lipdysim sniego senį,
Sniego senį - besmegenį.

O po to statysim pilį
Ir joje sau žaisim tyliai.
Baltą pilį - tikro sniego,
Kur maži nykštukai miega.


2010-01-27 13:07:00
pabiruoge

Žiemą

Sniegas upę užmigdys,
bebras pilį pastatys.
Kauks vilkiukai per naktis,-
rasti maisto-jų viltis...

Pelės lenda į urvus,
kiaulės taškos po purvus.
Šeškas kiaunę pamyluos,
zuikis lapę suviliuos...


2010-01-23 18:33:48
herbera

Žiemos ledinukai

Sniego senį nulipdysiu,
Sniego bobą ir vaikus
Kai ratu juos sustatysiu –
Tai šauni šeimyna bus!

Seniui kibirą užvošiu,
Bobai šluotą atiduosiu,
Na, o tiems baltiems anūkams
Dovanosiu ledinukų.

Kad saldainių neturiu –
Pavaišinsiu varvekliu!
Tam – truputį, tam – truputį...
O kur dėti man likutį?

Turbūt pats jo paragausiu.
Ša, tylėkit, barti gausiu,
Jei mama tik sužinos –
Man tikrai nedovanos.

Nors varveklis nesaldus,
Bet vis tiek labai gardus:
Tam – truputį, tam – truputį,
Vėl sučiulpsiu aš likutį...

Gal per daug prisivaišinom,
Nes sloga labai kankina?
Dabar lovoje guliu –
Nosis virto varvekliu...


2010-01-21 00:05:50
kaip lietus

Sninga

„Nenoriu ruošti pamokų,
Skaityt nenoriu knygų.
Už lango balta ir gražu,
Žiūrėk, mamyt, prisnigo!

Aš valandėlei tik, prašau.”
-Išsiveržė lig gūsis.
Jau iš kiemelio išgirdau:
„ Aš tik trumpai pabūsiu.

Nepyk, mamyt, man taip smagu.”
-Sušalęs ir laimingas.
Taip balta, balta už langų
Ir sninga, sninga, sninga...


2010-01-06 02:45:23
pabiruoge

Snaigutė

Snaige snaigele, dangaus ašarėle,
kurgi keliausi šią žiemužėlę?
Šokį snieguolių šoksi iš lėto,
kad ašarėlėm žemė spindėtų.

Kad mišką puoštų baltos šakelės
tu pasiuvai jiems sniego rūbelį.
Džiaugias medelis pamatęs snaigutę –
šilta jam, gera, net džiaugias širdutė.

O tu, snaigute, sukies nesustoji...
Bristi per pusnį vaikučius vilioji.
Smalsiai dairais nuo mažyčio delniuko,
puoši blakstienas mergytės, berniuko.

Tavo namelis – gražus debesėlis,
skrenda į žemę žiemos baltos gėlės.
Su sesėm snaigutėm sukiesi ratu
ir džiaugiatės visos – kaip žemėj gražu.


2009-12-17 09:25:06
Meškienė

Šaltinis: http://zaliazole.lt/index

Trys karaliai

Trijų karalių dovanos

Pasakojama, kad Betliejuje gimusį kūdikėlį Jėzų aplankė Trys karaliai. Iš tiesų jie nebuvo karaliai, gal tik nuo viduramžių jie taip buvo vadinami todėl, kad atkeliavo iš pasakiškai turtingų Rytų. Iš tiesų Kasparas, Melchioras ir Baltazaras buvo išminčiai, stebėję dangaus kūnų judėjimą. Netikėtai danguje sužibėjusi ryški žvaigždė sudrumstė šių vyrų ramybę, mat pranašystės skelbė, jog tokio šviesulio pasirodymas sutaps su Atpirkėjo atėjimu į žemę. Taigi išminčiai nutarė aplankyti Kūdikį ir išrinkę jam dovanas – aukso, smilkalų ir miros – leidosi į kelionę.

Tūkstančius metų auksas, smilkalai ir mira simbolizavo prabangą, priklausančią dievams ir valdovams. Užmarštin nuėjo šimtmečiai, dulkėmis pavirto senovės civilizacijos, bet mira ir smilkalai vis dar yra labiausiai vertinami, prašmatniausi kvepalų komponentai, o auksas – prabangiausia jų pakuotė.

Ypač kvapų magiją išmanė egiptiečiai. Senovės Rytuose būtent jie buvo laikomi kvepalų ir kosmetikos kūrimo meistrais. Būtent jie sužinojo, kad sakai arba guma sulaiko kvapus ir sugeria riebalus. Sakai buvo naudojami kaip žaliava arba kaip sudėtinė mišinio, kurį egiptiečiai degindavo šventyklose, dalis. Laikui bėgant jais buvo kvepinami ir paprastųjų mirtingųjų namai. Smilkalus, beje, naudojo ir pirmieji krikščionys. Jais atgaivindavo sunkų katakombų orą, kuriose slėpdavosi nuo Romos imperijos persekiotojų. Taigi istorija patvirtina, kad smilkalai, sumaišyti su įvairiomis žolėmis, buvo naudojami ne tik neutralizuoti nemalonius kvapus, bet ir apeigose, ir kvepalų gamyboje.

Smilkalai ir šiandien yra pats svarbiausiais kvepalų komponentas. Sakoma, kad smilkalai suteikia kiekvienam pagrindiniam (sunkiam) kvapui lengvumo.
Baltazaro dovana – mira

Kvapūs smilkalai graikų mitologijoje vadinami Smirnos ašaromis. Smirna – Adonio motina, savo grožiu nustelbusi netgi Afroditę. Ši iš pavydo uždegusi Smirnos širdyje meilę jos pačios tėvui Fojniksui, Bybloso karaliui. Smirna nugirdydavo tėvą, kad galėtų naktį ateiti neatpažinta į jo miegamąjį ir patenkinti savo aistrą. Tačiau vieną naktį Fojniksas sugalvojo uždegti žiburį… Išvydęs dukterį čiupo kardą, ir nors mergina sugebėjo išbėgti iš rūmų, pasivijo ją ant netolimų kalvų. Afroditė paskutinę akimirką pagailėjo merginos ir pavertė ją medžiu. Tėvo kardas perskrodė medžio kamieną ir iš jo iškrito Adonis – kraujomaišos vaisius, o medis paplūdo ašaromis. Graikai tikėjo, kad visa tai įvyko Rytuose, nes būtent iš ten veždavosi kvepiančius sakus.

Mira – tai gyvasakių guma, kuri surenkama aitraus pienelio pavidalu. Senovėje ir ją, kaip smilkalus, degindavo šventyklose dievų garbei. Ji buvo naudojama gaminti aliejui, kuriuo balzamuodavo mirusiuosius. Nuteistiesiems mirti duodavo atigerti vyno, sumaišyto su mira – toks gėrimas veikdavo kaip nuskausminamieji vaistai.

Šiuolaikiniai kvepalų gamintojai žino, kad mira – nepakeičiamas kvepalų komponentas. Rožės, jazmino, mimozos kvapai sustiprinami būtent smilkalais ir mira. Rožė ir jazminas suteikia kvapui jausmingumo, apelsino žiedas – gaivumo, kiparisas ir sandalmedis – geidulingumo, mira ir smilkalai – truputį dieviškumo. Naudoti mirą kvepalų gamybai išdrįsta patys geriausi specialistai, nes jeigu jos įdedama per daug – efektas gaunamas priešingas.
Melchioro dovana – auksas

Auksas, nors ir bekvapis, yra neatsiejama prabangaus kvepalų pasaulio dalis. Kaip ir kvepalai – tai dalykas, kurio žmonės itin geidžia. Kvepalų „gurmanams“ gaminamos specialios auksinės pakuotės, kuriose galima laikyti vis kitą kvepalų buteliuką.

Kas gi nutiko trims išminčiams, kai jie įteikė dovanas Dievo sūnui? Šventasis raštas teigia, kad jie sugrįžo į savo šalį. Sugrįžo nė kiek nenumanydami, kaip jų kelionė paveiks būsimųjų kartų gyvenimą ir papročius. Gal jų dovanos padės ir jūsų fantazijai?
Kasparo dovana – smilkalai

Viena iš didžiausių žmogaus silpnybių – kvapų dievinimas. Ne tik filmo „Moters kvapas“ aklasis herojus tarsi užkerėtas seka ir svaigsta nuo kvepalų, kuriais dvelkia jo sutiktos moterys. Mes taip pat kasdien gatvėje, biure, parduotuvėje „užkliūname“ už malonių ir ne itin kvapų, kažką mums primenančių ar simbolizuojančių.
Pasitik 3 karalius

Sausio mėnuo nuo seno Lietuvoje buvo pats sausiausias ir šalčiausias žiemos mėnuo, nors pusiaužiemiui persiritus į antrąją pusę, jaustas silpnas pavasario dvelksmas. Šįmet prasidėjęs sausis stebina be perstojo krintančiu sniegu, o sinoptikai gąsdina kasdien vis didesniais šalčiais.

XVII-XIX a. raštuose sausio pavadinimai įvairuoja: sausinis, pusčius, ragas, didysis ragutis, vilkų mėnuo.

Tai atokvėpio, darbų troboje ir miške, kartu ir rengimosi būsimiems laukų darbams metas. Tuo laiku dažniausiai būdavo geras rogių kelias, patogu susivežti miške nusikirstus sienojus statyboms, malkas kurui. Sausis buvo ir kiaulių skerdimo metas. Jei savų vyrų šeimoje maža, talkon kviesdavosi kaimyną. Pirmojo žiemos mėnesio dieną, kuri, beje, tokia trumpa, visiems užtekdavo darbo namuose: vyrai taisydavo senus pakinktus, darbo įrankius, šerdavo gyvulius; moterys verpdavo ir ausdavo. Vakarais vyrai vydavo pančius, virves, droždavo; moterys verpdavo linus, vilnas, pakulas. Vaikai ir paaugliai plėšydavo vištų ar rudenį nupeštų žąsų plunksnas. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje buvo įprastos vakaronės – vakarojimai – su savo darbo įrankiais kaimynės rinkdavosi vienoje troboje. Kiek darbo, o dar daugiau bendravimo džiaugsmo: dainos, žaidimai, mįslių minimas. Kokie mieli būdavo tie ilgi žiemos vakarai. Todėl ir sakyta: „Ilgos dienos – darbininkės, trumpos – pletkininkės“, „Vasaros diena – žingsnis, žiemos – sprindžiukas“.

Katalikų Bažnyčios liturgijoje sausio 6-oji skirta prisiminti Naujajame Testamente aprašytam įvykiui – iš Rytų į Jeruzalę, stebuklingai žvaigždei nušvietus kelią, atkeliavo trys išminčiai aplankyti gimusio Kūdikio – žydų karaliaus. Radę jį su motina Marija, pagarbino ir atidavė atneštas dovanas – aukso, smilkalų ir miros.

Žmonių sąmonėje Evangelijos išminčiai Kasparas, Melchioras ir Baltazaras virto karaliais. Tiek bažnytinėje, tiek liaudies ikonografijoje jie vaizduojami su karalių karūnomis ir Kūdikiui skirtomis dovanomis rankose. Štai iš čia ir išlikusi tradicija sausio 6-ąją bažnyčioje pašventinta kreida ant namų durų užrašyti pirmąsias jų vardų raides – K+M+B. Senovės lietuviai tikėdavo, kad šis užrašas apsaugos jų namus nuo velnio ir perkūno. XIX a. pr. Žemaitijoje mokantieji rašyti ant visų durų rašė išminčių inicialus, o beraščiai – tik tris kryžiukus. Bitininkai tądien pašventinta kreida apibrėždavo ratą aplink kiekvieną avilį, kad vasarą bitės nepastebėto spiečiaus neišleistų.

Vienas įdomiausių šios dienos papročių – „trijų karalių“ su „žvaigžde“ vaikščiojimas pakiemiais, visus giesmėmis sveikinant ir renkant dovanas. Dar šio amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais persirengėlių „karalių“ vaikštynės ne tik Lietuvos kaimuose, bet ir miestuose buvo savita senovinio kaimynų lankymo su Naujųjų metų sveikinimais ir geros kloties linkėjimais tradicija. Kartais iš tolimesnių kaimų „karaliai“ net raiti atjodavę. „Karaliai“ būdavo pasipuošę aukštomis blizgančiomis popierinėmis karūnomis, apsisiautę baltomis skraistėmis. Palikę arklius savo „tarnams“, „karaliai“, paprastai du baltieji, trečiasis – „negras“, eidavę į trobą, lietuviškai ar lotyniškai pagiedodavę giesmę, užrašydavę kreida raides, visą šeimą pasveikindavę : „Tegu bus pagarbintas Jėzus Kristus! Atėjo trys karaliai, atnešė Viešpačiui dovanų. Gal ir mums ką padovanosite?“

Prie stalo visuomet jie būdavo pavaišinami, jaunos merginos padovanodavo rankšluostį, vilnones pirštines, retsykiais pinigų, namų šeimininkė atnešdavo dešrą.

Kartu „karaliai“ ir į patinkančias merginas pasižvalgydavo, kurią nusižiūrėdavo.

Reikia paminėti, kad kartais su „karaliais“ vaikščiodavo „giltinė“ su dalgiu ir svarstyklėmis žmonių geriems ir blogiems darbams sverti, „velnias“ su pagaikščiu. Persirengėlių svitą lydėdavo porą vyrų. Vienas jų nešdavo ant karties iškeltą „žvaigždę“ – išskobtame buroke uždegtą žvakę. Antrasis būdavo atsakingas už dovanų rinkliavą, taigi turėdavo pintinę gautoms iš kaimynų dovanoms sudėti. Pažymima, kad kai kur karaliai užsidėdavo blizgančius antpečius, apsijuosdavo diržus, prisisegdavo kardus. Palyda nešdavo dubenėlį su smilkstančiomis žolelėmis. Apie dovanas, kurių tikisi, šventės persirengėliai primindavo Kalėdų giesmėmis ar humoristiniais šmaikščiais kupletais. Įvairiose Lietuvos vietose būdavo įvairios tradicijos: vienur vaikštinėdavo tik „trys karaliai“ su „tarnais“, o kitur juos lydėdavo gausi spalvinga palyda. Verta dėmesio XIX a. vid. Tilžės ir Ragainės apylinkių persirengėlių svita. Ten persirengdavo lokiu, arkliu, gerve, žydu ir kt. Eitynės būdavo rengiamos su vaidybos elementais, išmoningai.

XX a. „karaliai“ dažniausiai turėdavo vietos parapijos klebono, kai kur ir savivaldybės išduotus pažymėjimus, liudijančius, kad jie nėra apgavikai. 1934 m. Vilniaus magistratas buvo išdavęs tokius leidimus net 63 „karalių“ grupėms.

Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu šis paprotys išnyko. Tai lėmė žmonių nepasitikėjimas vienas kitu, įskundinėjimai, trėmimai, pakirtę senąjį Lietuvos kaimo gyvenimo būdą ir bičiuliškus kaimynų tarpusavio santykius.
Šaltinis - http://day.lt/sventes/straipsniai/trys_karaliai

Iki kitų Kalėdų!

Tuščias dovanėlių maišas...
Vėjas tik po kojom maišos.
Vėl Kalėdos karieta,
Nuriedėjo su svita.

Padėjėjų: elfų, fėjų...
Šventėm į svečius atskrieję,
Palinkėję šilumos,
Snūduriuos savuos namuos.

Kitąmet, kad vėl galėtų –
Grįžt baltom, jaukiom Kalėdom.
Su gausybėm dovanų
Laukti kantriai ketinu.

Likite sveiki, geriausi!
Susitiksim vėl tikriausiai.
Karieta keliu nurieda –
Tad - iki kitų Kalėdų.


Renata Kuršytė – Lingė
Rietavas 2011

TRYS KARALIAI

Trys karaliai,
Dar bevardžiai,
Dailiai apsirėdę,
Trys karaliai žilabarzdžiai
Po žvaigždele sėdi.

Trys karaliai
Žilabarzdžiai,
Dailiai sušukuoti,
Trims karaliams
Dar bevardžiams,
Aš vardus tuoj duosiu.

Trims karaliams
Žilabarzdžiams,
Dailiai paauksuotiems,
Trims karaliams,
Dar bevardžiams,
Vardus susapnuosiu.

Atspėk - kokius?

/Petras Panavas/


Daina "Trys karaliai"
Šaltinis : http://www.zvaigzdele.lt