2011 m. sausio 8 d., šeštadienis

Naminiai gyvūnai. Užduotys

Darželyje dirbame pasirinkdami kiekvienai savaitei tam tikrą temą. Temą padiktuoja kalendorinis laikas, patys vaikai, pedagogai. Pagalbos specialistai savo darbą deriname su grupių pedagogais ir tą savaitę plėsdami žodyną, lavindami pažintinius procesus, remiamės grupės savaitės tema. Per keletą darbo metų, kai galiu darbe naudoti kompiuterį, prisikaupė tokių teminių mokymo priemonių. Šias priemones gyvūnais, jų garsais ir pan.

PASAKOS BE GALO


"Gaidys"

Tupi gaidys ant tvoros. Kai tas gaidys užgiedos, paseksiu iš pradžios. Tupi gaidys...

„Balta kumelikė“

Gyveno senis ir senikė. Tyrėjo baltą kumelikę. Ar graži pasaka?
-Graži.
Na, tai klausykis. Gyveno senis ir senikė...

„ŠUO IR KIŠKIS“
Pasisiuvo šuo batus. Ir vieną kartą susitiko kiškį. Kiškis sako:
-Oi, kaip tau gerai – batus turi! Duok man pasimatuoti.
Šuo ir davė. O kiškis, apsiavęs tuos batus, kaip dūmė, taip ir nudūmė. Nuo to laiko šuo su kiškiu nebesugyvena. Kai tik pamato kiškį, tuoj puola vytis batų atsiimti.
(A. Liobytė).

„DU OŽIUKAI ANT LIEPTO“

Kaimo gale, prie upelio gyveno ožka su savo vaikeliu – juodu ožiuku. O už upelio, prie tankaus eglyno, trobelėje gyveno kita ožka su baltu ožiuku. Per upelį buvo nutiestas siauras siauras lieptas, per kurį visi eidavo atsargiai, kad neįpultų į vandenį.
Abu ožiukai dažnai žvilgčiodavo vienas į kitą. Baltasis ožiukas norėdavo bėgti į kaimą, o juodasis – į eglyną. Bet ir vienas, ir kitas bijojo eiti per lieptelį.
Vieną gražią dieną, kai saulutė taip skaisčiai švietė ir visur žydėjo gėlės, abu ožiukai, lyg susitarę, patraukė link upelio.
Neužsileisdami vienas kitam, juodu skubėjo pereiti lieptą. Ir abu atsidūrė liepto viduryje.
-Me-e-e!- subliovė baltasis ožiukas.- Pasitrauk iš kelio. Aš noriu pirmas pereiti lieptu.
-Dar ko!- supyko juodasis.- Traukis pats, nes bus blogai.
Abu ožiukai nenorėjo pasitraukti iš kelio ir, įsibėgėję, smogė vienas kitam ragais. Nuo smūgio abu tik keberiokit ir įkrito į upelį.
-Gelbėkit!-ėmė šaukti peštukai. Laimė, netoli buvo ožiukų mamos ir, atbėgusios, ištraukė iš vandens užsispyrėlius.


GINČAS

Susiginčijo karvė, arklys ir šuo, kurį jų šeimininkas labiausiai myli.
- Žinoma mane,- sako arklys.- Aš jam arklą ir akėčias tampau, malkas iš miško vežioju, ir pats jis mane pasikinko, kai į miestą važiuoja,- visiškai prapultų be manęs.
- Ne, šeimininkas mane labiausiai myli!- sako karvė.- Aš jo šeimą pienu girdau.
- Ne, mane,- urzgia šuo,- aš jo turtą saugau.
Nugirdo šeimininkas jų ginčą ir sako:
- Liaukitės veltui ginčytis: man jūs visi reikalinga, ir kiekvienas iš jūsų savaip geras. P. Mašiotas (Saulės kelias. Kaunas. 1994).


NE VISI ŠUNYS KALBA TA PAČIA KALBA


Lietuviškai – au au,
Prancūziškai – ua ua,
Vokiškai – vau vau,
Angliškai – bau bau,
Ispaniškai – chau chau,
Olandiškai – gaf gaf,
Kiniškai – v uvu!



MĮSLĖS

Pati nusivelka, o kitą apvelka (avis).

Šarangė varangė po suolu susirangė (šuo).

Kas bėga negenamas (šuo).

Tuku tuku, be plaktuko
Ir iš mažo akmenuko
Išsirito, išriedėjo...
Kas? Vaikučiai neatspėjo.
O vištytė patupės,
Patupėjusi atspės (viščiukas).

Kamuoliukas, bet ne siūlų-
Ant grindų pasuolėj guli.
Pro miegus taip saldžiai murkia,
Nors, galbūt, sapnuoja žiurkę. (katinas).

Jis geriausias mano draugas
Dieną nektį gryčią saugo.
Puikiai žino savo vardą,
Tik nemoka jo ištarti (šuo).

Nors turiu daug pūkų,
Be pagalvės aš miegu (žąsis).

Ant lentukių vaikščioja
Ragu žolę ėda(žąsis).

Baltos kojelės,
Geltonas snapelis (antis).

Sulopinėta, sukurpinėta,
Į vandenį įmesta neskęsta (antis).

PATARLĖS , PASAKYMAI

Daug apžiosi - mažai nukąsi.

Daug norėsi, mažai turėsi.

Nei pats valgo, nei kitam duoda.

Kur lašiniai, ten ir katinas.

Kas pyksta, tam ragai dyksta.

Glostai katę, ji tau nagus rodo.

Jei katei užmynei ant uodegos, lauk svečių.

EILĖRAŠTIS SU JUDESIAIS

RAINA KATYTĖ


Raina katytė - viena rankute glosto kitą rankutę
Juoda nosytė - smiliumi rodo nosytę
Ilgi ūseliai - rodo „ūselius“
Riesti nageliai. – kelis kartus sulenkia ir ištiesia pirštukus.
Ausytės stačios, - prideda smilius prie galvos;
Akytės plačios, - rodo akytes;
Kojytės baltos - pasilenkia, siekia pirštais pėdutes;
Ir visad šaltos. – išsitiesia, ploja rankutėmis.



NE VISI GAIDŽIAI KALBA TA PAČIA KALBA

Lietuviškai –kakariekū!
Prancūziškai – ko ko ir ko!
Vokiškai – ki ke ir ki!
Angliškai – kok e dūdl dū!
Olandiškai - kuk e le ku!
Itališkai či či ir či!
Kiniškai – kong ši!
Japoniškai – ko ke ko ko!


PAMĖGDŽIOJIMAI

Šuldu buldu kalakutas, koks aš drūtas.

Ėriukai rėkia:
- M ėmė, mė mė
Stambi žolė!
Avis atsako:
-Ėsk, ėsk, gera, gera.
Ėsk, ėsk, gera, gera.

Kad tu sudegtum, kad tu sudegtum (gaidys).

Senės žąsys kalba:
- Eisim į žirnius,
- Eisim į žirnius.
Žąsiukai atsako:
- Klinkus pamatys,
- Klinkus pamatys.
Žąsinas:
- Įžnybk, įžnybk!

Katinas:
– Kur niaukt, kur niaukt,
Kur gaut nukniaukt?
Kur peliaut, kur peliaut.

Katė:
-Bijau, bijau, bijau!
Kur man, kur man
Pienelio, pienelio!



A. Karosaitė

MARGĖ IR PRUNCIUKAS


Štai senelė melžia Margę,
O šalai Prunciukas verkia.
O šalia Prunciukas miaukia
Ir saldaus pienelio laukia.
Margė žiūri į kačiuką:
- Mū, palauk dar trupučiuką.
Ir taip kasdien per vasarėlę žalią.
Vėl senelė melžia Margę,
O šalia Prunciukas verkia.
O šalia Prunciukas miaukia,
Net saulutė apsiniaukia...
Margė žiūri į kačiuką:
Palūkėk dar trupučiuką!
Ir taip kasdien per vasarėlę žalią...

J. Minelga

KAIME

Mes karvutei šieno,
Mums karvutė pieno,
Bus grietinės ir varškės,
Tai dantukai nebarškės.
Bee – avelė bliauna,-
Gal pietų negauna?
Peškim, neškim jai žoles,
Mums ji vilnos negailės.
Dėdės žirgas greitas,
Aš į miestą raitas.
Sau teptuką ir dažų,
Juodbėrėliui avižų.

S. Geda

NIEKAS GANO KAULELES

Niekas gano kauleles,
O kaulelės jo neklauso.
Tai nubėgo jis į girią
Paieškot žabelio sauso.
Tos kaulelės nemiegojo,
Po karklynus išlekiojo.
Ką dabar daryt,
Ką dabar daryt?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą